Pagalvokite apie tą vieną jautrią istoriją, kurią nugirdote televizijos laidoje, kurias įprastai perjungiate be dvejonės, nes paveikslas visada tas pats: itin liūdna asmens istorija su dar liūdnesne skyle finansuose, kurie yra ytin reikalingi, kad istorija pasibaigtų ties buvimu liūdna, o ne tragiška.

Šį kartą neperjungei laidos. Ne dėl to kad iš niekur nieko aplankė susidomėjimas, bet dėl to, kad kurjerio atvežtas maistas jau ir taip buvo gerokai atvėsęs, o nuo kanalų junginėjimo vakarienė tikrai nepašils.

Ir vėl buvai teisus, istorija liūdnesnė už liūdną. Ne asmens, o šeimos kasdienybės pasakojimai priverčia sustoti kramtyti. Tada sustoji valgyti. Ne dėl to, kad maistas jau šaltas, o dėl to, kad jeigu jis būtų šiltas, jaustumeisi tik dar didesnė šūdo krūva - pagalvoji.

Tu juk ne kaltas, kad tavo gyvenimas susiklostė į labiau komfortišką formą, nei šeimos, kurios tu net nepažįsti likimas. Ir tu tai žinai, tačiau žinoti ir jausti nėra tas pats, o kaltės jausmas, nors ir nepagrįstas, dabar jau kalba apie tai koks išankstinių nusistatymų varomas visada buvai; tavo pirmoji mergina paauglystėje tau vis tai kartodavo. "Greičiausiai dėl to ir paliko mane" - išperdžia sakinį tavo mintys, prieš prisimenant, jog klasiokams melavai, kad išsiskyrėte bendru nutarimu.

Pikta. Dėl to ir nežiūri šitų laidų, nes pasirodo, kad tavo savigraužos jausmui tavo vidutinė alga yra pakankamai, jog sumaišytu tave su purvu, o kaltės kiekis persvertu alkio jausmą. Alkio, kurį panašiu metu patenkino turbūt paskutiniai šimtas žmonių su kuriais teko kalbėti ir turbūt nei vienas iš jų garnyrui negavo pasivažinėjimo "ne tokiais ir linksmaisiais" kalneliais. Nusijuoki. Komedijos genijus. Ne tik užsisiūbuoja į depresūcha žiūrėdamas į redaktorių puikiai atrinktą šeimą, puikiai paruoštai laidai bandančiai tavo kaltės jausmą konvertuoti į skambutį trumpuoju numeriu, kuris kainuoja tiek pat kiek tavo vakarienė, kurios nesugebėjai suvalgyti per tą pačią laidą, į kurią niekada neskambintum; geriau jau asmeniškai padėti šeimoms, kurios bent ranką paspaus už pagalbą. Žinai kaip veikia tokios laidos. Miglotos savivertės, nerimo ir kaltės jausmo sumuštinis, kurį gavai kažkada tarp pirmų ištartų žodžių ir pirmo darbo pokalbio, kuris vis dar stovi ant pažado, kad "susisieks"; durnumo tame sumuštinyje nebuvo; o galėjo. Galbūt būtum per durnas kaltės jausmui, per kurį dabar sėdi ir lauki sužinoti kokiu trumpuoju numeriu skambinti, kad nusipurtytum bent dalies šitų emocijų mikso, kuris kas kartą aplankęs panašėja į kažką ką bandytum sutalpinti į sumišimo sampratą.

Laidos vedėja padėkoja dalyviams už atvirumą ir skirtą laiką, o į tave, žiūrovą, kreipiasi ir žada susimatyti tuo pačiu laiku kitą savaitę.

Nebuvo jokio numerio. Dėl to ir paliko - vėl pagalvoji.

Šalta mėsa vienkartiniame inde - ne levandos ir neprideda papildomos esencijos į namų atmosferą ruošiantis eiti miegoti. Bet kurią kitą dieną būtum susitvarkęs ir išmetęs maisto likučius, nes "kiaulės" epiteto į savo savigraužos arsenalą nenori pridėti, bet tik ne po tokios egzotiškos vakarienės ryžtis ieškoti drąsos savyje mesti maistą į šiukšlinę. Išmesi ryte. Rytas už vakarą protingesnis, ar kaip ten sako. "Šitai irgi praeis" juk; bet tau panašu, kad Šitai dirba viršvalandžius geru dešimtmečiu per ilgai.